- išvarvėtakis
- 2 išvarvė́takis, -ė smob. (1) Š menk. 1. kas ašarojančiomis, varvančiomis akimis: Išvarvė́takis, kurio akys varva, t. y. vis ašarose J. Argi jis galėjo matyti, tas išvarvė́takis? Vb. Ar manai, kad bemato tas išvarvė́takis? Brs. Ką tas išvarvėtakis bepaskaitys! Kl. Perša jam tokią išvarvė́takę Alk. Jų visi broliai toki išvarvė́takiai Šn. Verkė verkė, kad net akių vokai atkero, todėl žmonės jį praminė išvarvėtakiu rš. Šis išvarvė́takis žliumbia ir žliumbia Gs. O kad jį kur, tą išvarvė́takį! Rm. Toks išvarvė́takis, net negera su juo prie vieno stalo valgyt! Ėr. Gyveno toks žmogus išvarvė́takis Gdž. Tas išvarvė́takis pri burnelės pirmasis Vvr. Tas išvarvė́takis dar man čia pliaukš! Br. Išvarvė́taki, dar tu šnekėsi! Skr. 2. prk. šykštus žmogus: Iš to išvarvė́takio nėko neprašyk, nėko negausi Brs.
Dictionary of the Lithuanian Language.